Apie Morisą Leblaną

Morisas Leblanas (Maurice Marie-Emile Leblanc, 1864-1941 m.) – prancūzų rašytojas, Artūro Konano Doilio, Gastono Leru amžininkas gimė 1864 m. lapkričio 11 d. Augo Ruane, Normandijoje, kur augo ir jo aistra literatūrai. Tėvas buvo prekiautojas akmens anglimi, motina – kilmingos ir turtingos šeimos atstovė, mirusi Morisui esant dvidešimties. Turėjo jaunesniąją seserį Žoržetą Leblan, vėliau tapusia sėkminga operos dainininke, kino aktore ir memuarų rašytoja.

Morisas buvo talentingas vidurinės mokyklos studentas, gavęs du apdovanojimus. Studijavo teisę, tačiau metė dėl noro tapti rašytoju. Po studijų Prancūzijoje, Vokietijoje (Berlyne) ir Italijoje, jis dirbo šeimos firmoje. Nors tėvas, firmos savininkas, sūnų matė savo įpėdiniu, netrukus pastebėjo, jog šis daugiau laiko leidžia slėpdamasis mansardoje, su rašikliu rankoje, prie rašomojo stalo, nei dirbdamas fabrike. Sulaukęs brandaus amžiaus, Leblanas atsisakė tėvo peršamo darbo ir išvyko į Paryžių – tapti rašytoju. Tai buvo vienas reikšmingiausių ir svarbiausių įvykių jo gyvenime. Čia jis dirbo žurnalistu, o 1889 m. vedė M. E. Lalanne.

Visą savo gyvenimą jis klausėsi Giustavo Flobero pasakojimų, kurio brolis Ališas Floberis, buvo chirurgas priėmęs jį motinos gimdyme. Nenuostabu, kad pirmuosiuose jo darbuose jautėsi Giustavo Flobero ir Gi de Mopasano įtaka, kuris buvo jo autoritetas. 1893 m. publikavo savo pirmąjį romaną „Moteris“ („Une femme“). 1901 m. išleido autobiografinį romaną „Entuziazmas“ („L’Enthousiasme“), į kurį sudėjo visą savo energiją. Deja, 1901 m. paskelbta knyga, netrukus patenka į užmarštį. Toks abejingumas sutrikdo rašytoją, tačiau jis ir toliau įnirtingai siekia tikslo, o 1901 m. pastato spektaklį, kuris buvo parodytas aštuonis kartus.

„Arsenijaus Lupeno suėmimas“ pasirodė 1905 m. liepą. Tada Morisas dar nežinojo, kad nuo šiol jo gyvenimas apsivers aukštyn kojomis. Iš tiesų, po nesėkmės su spektakliu, jis ima rašyti tai, „kas duoda pinigus“. Nors pirmieji jo kūriniai nesulaukė didelio skaitytojų palankumo, o apatija žlugdė, tačiau juo susidomėjo garsūs to meto rašytojai. Netrukus Ž. Renaras ir A. Dodė supažindino jį su prancūzų literatūros rašytojais – S. Malarmė ir A. Alė. 1905 m. mėnesinio žurnalo „Je sais tout“ leidėjas P. Lafitas pasiūlė jam parašyti apysaką „Arsenijus Lupenas suimtas“. Tai kiek primena rašytojo Artūro Konano Doilio publikacijas apie Šerloką Holmsą, spausdintas „Strand Magazine“ žurnale.

Šis žavus, sąmojingas, įžvalgus vagis ir seklys („Nusikaltėlių pasaulio Siranas de Beržerakas“, taip jį pavadino Žanas-Polis Sartras), lengvai keičiantis išvaizdą, socialinę padėlį ir kaip nugalėtojas, išsisukantis iš įvairiausių keblių padėčių, buvo sumanytas kaip antipodas Šeriokui Holmsui. Būtent jam netrukus teko „pasigalynėti jėgomis“ su žymiuoju anglų detektyvu (rinkinys „Arsenijus Lupenas prieš Šerloką Holmsą“). „Džentelmenas-plėšikas“ niekada nepralieja svetimo kraujo, jis vagia tik iš turtuolių ir labiau linkęs narplioti svetimus nusikaltimus, o ne įsivelti į juos.

Vėliau Leblanas pradėjo rašyti savo šedevrą „Tuščiavidurė adata“, kuri buvo atsakas kritikai kolegos, pareiškusios nenorą matyti M. Leblano kūrinius žurnale. „Jei ne žurnaluose, tuomet knygose...“ (aut. žodž.).

Po dvejų metų pasirodė pirmoji knyga apie Arsenijų Lupeną, sukeldama A. Konano Doilio nepasitenkinimą, nes joje išjuokiamas jo personažas – garsusis anglų seklys Šerlokas Holmsas. 1907 m. Morisas Leblanas baigė rašyti pirmuosius ilgesnius romanus, kurių apžvalgos ir pardavimai buvo tiek geri, kad jis nusprendė likusią karjeros dalį paskirti Lupeno istorijoms.

1912 m. Morisas Leblanas pripažįstamas bendraamžių. Apdovanojamas „Garbės legiono ordinu“ („Legion d’Honneu“) už nuopelnus literatūrai, po ko apsigyvena vienam Paryžiaus dvarų. Išsiskyręs apsigyvena su antrąja žmona, su kuria susilaukia sūnaus Klaudijaus. Tuometinis leidėjas Pjeras Lafitas nepaprastai džiaugiasi tūkstantiniais pardavimais, kur Arsenijus Lupenas sparčiai populiarėja. Greitai pasirodo knygų vertimai į kitas kalbas, personažo ekranizacija kine. Nepaisant puikios sėkmės, Leblanas ir toliau rašo psichologinius ir istorinius romanus. Jis tiesiog primygtinai reikalauja žongliruoti dvejomis karjeromis.

1914 m. prasidėjęs karas priverčia daugelį rašytojų trauktis. Tuo metu Morisas parašo tokias knygas, kaip „Auksinis trikampis“, „Trisdešimties karstų sala“. Per šį sutrikimo periodą parašo „Tigro dantys“, kuri sunkiai pastebima skaitytojų. Jis nori būti naudingas, tad pradeda rašyti apie karą ir kareivius. Jis ir toliau atostogauja Etretate, lanko sužeistus kareivius, dedikuoja jiems knygas. Po neramaus karo atsigręžia į savo Normandiškas šaknis, susiranda senus vaikystės draugus, tęsia rašymą.

Kaip ir Artūras Konanas Doilis, kuris dažnai buvo nepatenkintas Šerloko Holmso populiarumu, kurį jis laikė kliūtimi didesniems savo šedevrams, taip ir Morisas piktinosi Lupeno pasisekimu. Kelis kartus jis net bandė sukurti kitus personažus, tokius kaip privatus detektyvas Jimas Barnetas, ar Herkulis Petigris, kuriuos vėliau prijungė prie apsakymų su Lupenu. Tačiau Arsenijus Lupenas triumfuoja. Taip vagies-džentelmeno nuotykiai tęsėsi iki 1930-ųjų.

Romanų serija apie Arsenijų Lupeną išgarsina autorių toli už Prancūzijos ribų, įsteigiama vadinamoji „Arsenijaus Lupeno“ bičiulių asociacija, veikianti iki šių dienų. Taip prasidėjo ilga 21 knygos serija parašyta paties Moriso Leblano, penki autorizuoti tęsiniai parašyti rašytojų komandos „Boileau-Narcejac“ (dar žinomos „Diabolique“ vardu), taip pat daug kompiliacijų.

Kūriniai apie Arseną Lupeną buvo kuriami beveik 30 metų, jie plačiai išgarsino autorių, sukėlė daugybę pamėgdžiojimų, sekimų – tiek Prancūzijoje, tiek ir už jos ribų.

M. Leblanas mirė 1941 m. lapkričio 6 d., Perpignane. Kartą buvo pasakęs „Nors Arsenijus Lupenas buvo atsitiktinumas mano karjeroje, jis buvo mano šlovės pradžia. Laimingas atsitiktinumas – mano draugas Arsenijus“. Leblanas taip pat parašė du žinomus mokslinės fantastikos romanus: „Trys akys“ („Les Trois Yeux“, 1919) ir „Grėsmingas atvejis“ („Le Formidable Evenement“, 1920). Padarė reikšmingą įtaką tokiems rašytojams, kaip Gastonas Leru, Pjeras Suvestras ir Marselis Alenas. Atgulė Monparnaso kapinėse.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.