Agatha Christie (1890-1976) po mirties tapo garsiausia detektyvų rašytoja pasaulyje. 2004 m. rastas neįtikėtinas jos palikimas – septyniasdešimt trys užrašų knygelės, prikeverzotos beveik neįskaitomai. Jose surašyta įvairių pastabų, sudaryti sąrašai ir planai daugybei būsimų kūrinių.
Neįkainojamas radinys atskleidžia didžiausią Agathos Christie paslaptį – kaip iš jos pieštuku primargintų užrašų gimė visame pasaulyje pripažinimo sulaukę detektyvai. Įvairūs siužetai, alternatyvios pabaigos, išbrauktos ir kelis kartus pakeistos scenos – tai sudomins visus, perskaičiusius bent vieną Agathos Christie knygą ar mačiusius kurį nors pagal jos kūrinį pastatytą filmą.
Šioje knygoje Johnas Curranas nagrinėja daugybę ištraukų iš užrašų knygelių, taip pat pateikia du jose rastus ir kitur nepublikuotus Erkiulio Puaro apsakymus.
Anglų rašytoja Agata Kristi yra bene viena žinomiausių detektyvo „aukso“ amžiaus rašytojų, parašiusių virš septyniasdešimt detektyvinių romanų, o kur dar apsakymų rinkiniai, poemos, pjesės, autobiografijos ir pan. Labiausiai ji išgarsėjo sukūrusi tokius įsimintinus personažus, kaip Erkiulis Puaro, mis Marpl, Parkeris Peinas ir kt.
Ir štai dabar mes sulaukėme knygos, apžvelgiančios rašytojos kūrybos užkulisius. Knyga „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės“ yra biografinis kūrinys, parašytas visiems tikriems Agatos Kristi kūrybos fanams. Juk ir jį patį parašė toks pat gerbėjas, kuris kartą net atkeliavo iš paties Dublino į Kalgarį vien dėl Agatos Kristi pjesės, kuri čia buvo rodoma. Kadangi rašytojas Džonas Karanas (John Curran) buvo pažįstamas su rašytojos giminaičiais, nenuostabu, kad gavo priėjimą prie kai kurių didžiosios meistrės užrašų.
Na o viskas prasidėjo nuo to, kad 2005 metais Metjus Pričardas (Mathew Prichard, Kristi anūkas) savaitgaliui pasikvietė rašytoją Džoną Karaną į Grinvėjų, kad šis pamatytų kaip jis atrodo prieš prasidedant plataus mąsto „National Trust“ renovacijos darbams, skirtiems atkurti jo šlovingam praeities pavidalui. Na o čia, viename iš kambarių, rašytojas senoje dėžėje atrado septyniasdešimt tris rašytojos Agatos Kristi užrašų knygeles. Jas permetęs akimis Džonas sužinojo ne tik tai, jog iš pradžių „Mirtis ant Nilo“ turėjo būti mis Marpl istorija, kūrinyje „Dešimt negriukų“ detektyve turėjo dalyvauti daugiau nei dešimt veikėjų, bet ir sužinojo rašytojos užmačias dėl „Paskui ateina mirtis“ pabaigos... ir kaip ji žaidė su „Kreivo nameliūkščio“ sprendimais. Šios knygelės taip užvaldė Džoną, kad jis beveik dvidešimt keturias valandas praleisdavo užburiančiame kambaryje laiptų viršuje nagrinėdamas begalės detektyvinių siužetų vingrybių.
Kai 2006-aisiais Karanas kreipėsi į Metjų dėl galimybės išleisti knygą apie jos senelės užrašų knygeles, šis dėl savo įprasto dosnumo iškart sutiko. Taigi taip ir gimė ši knyga, kurioje taip pat spausdinami ir du, niekur kitur nepublikuoti Erkiulio Puaro apsakymai.
Rašytojas savo naujai parašytoje knygoje mums ne tik primins pirmosios Agatos Kristi knygos parašymo aplinkybes, bet ir pažvelgs į patį žymųjį seklį Erkiulį Puaro kiek detaliau. Juk tuo metu detektyvų personažams buvo privaloma turėti kokį nors charakteringą bruožą arba dar geriau – ne vieną, o kelis, tad stebėtis tuo, kad pirmojo romano veikėju tapo „užsienietis“ belgas, turbūt, nereikėtų. Juk to meto tyrėjai buvo ne ką mažiau išskirtiniai. Holmsas turėjo savo smuiką, kokainą, ir pypkę; Tėvas Braunas turėjo skėtį ir mokėjo kurti išsiblaškėlio įspūdį; lordas Pyteris Vimzis – monoklį, kamerdinerį ir antikvarinių knygų kolekciją. Na o Puaro buvo sukurtas kaip belgas su ūsiukais, pilkomis ląstelėmis, perdėta tuštybe ir pedantiškumo manija.
Vos pasirodžius pirmajam romanui, buvo aišku, kad vienas iš Kristi talentų yra sugebėjimas parašyti lengvai skaitomą tekstą. Paprastai tariant, tai toks tekstas, kurį žmogus pradeda skaityti nuo puslapio viršaus ir be vargo pasiekia apačią bei sugeba šį veiksmą pakartoti du šimtus kartų – tokia yra kiekviena jos knyga. Kristi proza, kuri išties yra išskirtinė, plaukia lengvai, jos personažai įtikinami ir skirtingi, o dauguma knygų išdėstyta dialogais. Nors aš pats ir nesu didelis Agatos Kristi knygų gerbėjas, gal netgi atvirkščiai, tačiau vertinu rašytoją už jos paprastumą, ir tai kaip ji nesistengia prigrūsti savo knygų ištęstais klausimais ir atsakymais, smulkmeniškais moksliniais paaiškinimais ir teksto gausa. Kristi intrigos galia ir neįtikėtinai lengvai skaitomas tekstas yra ta kombinacija, kuriai per penkiasdešimt metų nesugebėjo prilygti daugiau niekas. Jau ko vertas tas faktas, kad jos knygų perduota begalės, pagal jas statomi filmai, serialai, spektakliai, radijo pastatymai, o dabar jos pasirodo ir elektroniniu formatu.
Kiekvieną mėnesį perskaitant po vieną Kristi kūrinį, jos knygų Jums užtektų beveik septyneriems metams. O Agatos Kristi ekranizacijų užtektų dvejiems metams, jei kas mėnesį žiūrėtumėte vis kitą. Taigi, Kristi darbai peržengė visas geografines, kultūrines, rasines, amžiaus ir lyties ribas.
Rašytojas knygoje taip pat nagrinės ir pateiks skaitytojui kai kurių Kristi užrašų knygelių turinį, kaip rašytoja planavo savo istorijas, ir kokia forma ir su kokiais pakeitimais jos galiausiai buvo išleistos. Agatos užrašų knygelės, tai daugumos jos parašytų detektyvinių kūrinių eskizai, juodraščiai ir apmatai, kuriose buvo keverzojamos idėjos arba šaunančios į galvą pastabos.
Džonas Karanas šioje knygoje kalba apie jų seką, rašymo ypatybes, turinį, ar parašymo aplinkybes. Turiu pritarti rašytojui, kad tikriems Agatos Kristi fanams, tai yra brangesnis turtas nei paveldėtos brangenybės, ar laimėtas loterijos bilietas. Beje, rašytojas savo knygoje kalba ir apie „įžymiąją“ Agatos Kristi rašysena. Kaip jis rašo, pačiu produktyviausi laikotarpiu Kristi rašysena buvo pati neįskaitomiausia. Tokia keverzojimo priežastis yra ta, kad produktyviausiais metais išradingame prote knibždėte knibždėjo knygų ir apsakymų idėjų, tad kūrėja turėjo jas kuo greičiau užrašyti.
Kalbant apie dar niekur nespausdintus Erkiulio Puaro apsakymus, tai jie yra visai neblogi, nors pirmasis man pasirodė kiek neišbaigtas. Jis vadinasi „Cerberio pagrobimas“ ir turėjo būti dvyliktasis Puaro žygdarbis rinkinyje „Herkulio žygdarbiai“. Visgi apsakymas taip ir nebuvo išleistas dėl tuometinės politinės situacijos ir pernelyg akivaizdaus Adolfo Hitlerio paveikslo jame. Antrasis apsakymas vadinasi „Atsitikimas su šuns kamuoliuku“ ir niekad nebuvo pasiūlytas išleisti, nes 1935-1936 metais virto romanu „Nebylus liudytojas“.
Apibendrindamas pasakysiu, kad knyga „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės“ yra kiekvieno rašytojos Agatos Kristi gerbėjo svajonė, bet taip pat turėtų patikti ir tikriems (labai, labai, labai, labai, labai tikriems) detektyvo žanro mėgėjams. Perskaičius kūrinį paaiškėja, kad iš pažiūros plonose ir mažai išliekamosios vertės turinčiose knygelėse yra įdėta tiek pat daug darbo, kaip ir rimtuose ir sudėtinguose kūriniuose. Tiesiog nuostabu!
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą