Didžiausi turtuoliai retai susiduria su gyvenimo sunkumus kenčiančiais žmonėmis, bet Jušholmo gimnazijoje tai nutiko. Penki paaugliai ir gera linkintis mokytojas. Jų bendravimas baigiasi katastrofa. Po devynių mėnesių aštuoniolikmetė Marija stoja prieš teismą.
„Nežinau, kaip pajėgsiu viso to klausytis, tačiau nekreipti dėmesio būtų pavojinga. Nes tada girdžiu garsus. Garsą, kai jie įėjo į klasę ir nutempė mane, garsą, kai Sebastiano galva trinktelėjo į grindis, tarsi būtų tuščia. Vos tik atsipalaiduoju, garsas sugrįžta ir aidi manyje. Aš suleidžiu nagus sau į delnus ir stengiuosi iš ten ištrūkti, bet tai nepadeda. Negaliu to atsikratyti. Mano smegenys parvelka mane atgal į tą prakeiktą klasę.“
Pirma teismo proceso savaitė prasidėjo nuo Majos Norberg pasirodymo teisme. Tai vyko didžiausioje Švedijos posėdžių salėje. Čia buvo teisėjai įsitaisę ant tamsių raudonmedžio krėslų su aukštomis, aksomu aptrauktomis atkaltėmis. Čia buvo ir vyriausiasis teisėjas, vadinamas teismo posėdžio pirmininku, kurio vietoje stovėjo aukštesnė kėdė nei kitų. Priešais jį ant stalo gulėjo plaktukas, oda aptraukta rankena. Prie kiekvienos vietos kyšojo po mikrofoną. Sienų plokštės, regis, ąžuolinės, buvo kelių šimtų metų senumo. Ant grindų tarp eilių buvo patiestas tamsiai raudonas kilimas ir pan. Tačiau žiūrovų akivaizdoje buvo visai ne tai. Ne. O mergina, prišaukusi pilnutėlę salę, dėl kurios ir susirinko visi.
Kas gi atsitiko? – paklausite Jūs. O atsakymas labai paprastas – žmogžudystė, ir net ne viena. Na bet atsukime viską atgal ir pažvelkime į tai iš šalies...
Turtingoje Stokholmo priemiesčio mokykloje įvyksta pražūtingas incidentas. Aštuoniolikmetė Maja Norberg kaltinama dalyvavusi susišaudyme, kurio metu žuvo jos vaikinas, geriausia draugė ir kiti žmonės. Maja praleido devynis mėnesius sulaikymo centre, laukdama teismo. Kaip dar vakar populiari, talentinga mergina, viena iš geriausių mokyklos mokinių, šiandien tapo spaudos „žvaigžde“ – šaltakrauje žudike? Ką galėjo padaryti Maja, kad atsisėdo į kaltinamųjų suolą? Kas jos laukia ateityje ir nuo ko viskas prasidėjo? Tai bus tik dalis klausimų iškilsiančių Jums skaitant šią knygą. O knyga bus tikrai ne iš piršto laužta.
Visų pirma ją mums papasakos pati Maja, visų įvykių ir nutikimų liudininkė. Juk ne kiekvieną dieną mes turime galimybę išgirsti istoriją, istoriją kurioje pasakojama apie tai, kaip žmogus išėjo iš doros kelio ir pasuko kryptimi nepriimtina visuomenei. Merginos kalba bus labai vaizdinga, šiek tiek sarkastiška ir net labai šaltakraujiška. Mają ją pasakos labai atsainiai, tarsi jau būtų tai dariusi anksčiau, arba pasakotų ją žmogui, kuris jai visai nerūpi. Galbūt ji jau nuteisė save ir šia kalba tik bando save įtikinti? Tačiau kaip tai beskambėtų keistai – žmogus yra nekaltas tol, kol neįrodyta jo kaltė.
Čia Maja mums papasakos apie savo geriausią draugę Amandą, su kuria jos kartu darydavo makiažą, slankiodavo po parduotuves, ištisas valandas kalbėdavo, be pertraukos susirašinėdavo ir juokdavosi taip kaip merginos filmuose, kai viena guli ant pilvo draugės lovoje, o kita stovi šalia, vilkėdama per trumpus naktinukus ir laikydama plaukų šepetį vietoje mikrofono, žiopčioja pagal gerą dainą arba pamėgdžiodama kurią nors kvaišą iš mokyklos.
Apie Sebastianą, visą ko sumanytoją ir tai, kaip ji su juo susipažino. Tada jam buvo vos penkeri, bet visi buvo jį įsimylėję. Jo banguoti pusilgiai plaukai ant galvos vijosi garbanomis. Berniukas užduodavo rimtus trikdančius klausimus, būdavo išsiblaškęs ir amžinai nenustygdavo vietoje. Ji prisimins jų pirmą bučinį ir trylikos metų laikotarpį, po kurio jis vėl pastebėjo ją.
Apie turtingus tėvus ir tai, kaip tai paveikė juos. Apie jaunesneję sesutę, kurią ji labai myli ir tik meldžia Dievo, kad ji viso to nesuprastų ir kažkaip išvengtų.
Apie tas minutes, kada ji kraujuota buvo vežama į ligoninę, ir kaip ligoninės darbuotojai nurengė ją mūvėdami gumines pirštines, o nusiprausti leido tik po daugelio valandų. Apie advokatą Peterį Sanderį, žudikų ir prievartautojų gynėją ir t. t.
Iš tikrųjų romane bus daug, daug visko, tačiau didžiausias mano patarimas Jums būtų – klausykitės Majos pasakojimo įdėmiai, nes tai yra ta istorija, kuri greičiausiai bus panaudota prieš ją pačią.
Perskaitęs šį romaną aš dar ilgai galvojau, ką turėčiau ir ko neturėčiau pasakyti. Galiausiai nusprendžiau, kad neprivalai išvis nieko sakyti. Tiesiog tai yra istorija, kurią Jūs privalote perskaityti anksčiau nei Jūsų draugai. Juk jei jie tai padarys pirmiau – be jokios abejonės pasidalins jos įspūdžiais ir pabaiga, taip sugadindami Jums visą malonumą. Aš nebūsiu tas žmogus, todėl šioje vietoje tiesiog nutilsiu ir palauksiu kol Jūs patys perskaitysite ir pagirsite šį romaną.
Juk tai išties šaunus kūrinys apie gyvenimą ir mirtį, apie meilę ir neapykantą, apie žmonių priklausomybes, katastrofiškus kaltės padarinius ir teisingumą apskritai. Rekomenduoju ją kiekvienam skaitytojui, tačiau įspėju – dialogų knygoje beveik nėra, tad mėgstantys tradicinius detektyvus bus stipriai nuvilti.
Beje, jau ko vertas knygos pavadinimas lietuvių kalba, kuris tarsi klausia, o kas yra Maja? Didžiausia iš visų... apsimetėlė... žudikė... didvyrė... melagė... auka? Žinoma, tikroji knygos reikšmė paaiškėja tik knygos pabaigoje, o jos sukelti apmąstymai dar ilgai neduoda mums užsimiršti.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą