Paieška

2016 m. spalio 30 d.

„Pažaiskime namus“ ~ Carin Gerhardsen

„Pažaiskime namus“
(Carin Gerhardsen, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Tarp Švedijos ir Suomijos krantų kursuojančiame kelte rasta nužudyta paauglė. Inspektorius Konis Šiobergas vyksta į mergaitės namus pranešti tragišką žinią artimiesiems. Tuo pačiu metu didžiuliame Stokholme pavojus gresia ir dar vienai mažytei mergaitei. Policija, lenktyniaudama su laiku, žūtbūt privalo sučiupti nuožmų žudiką...

Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną Karinos Gerhardsen knygą, pavadinimu „Pažaiskime namus“. Ji yra jau antroji serijos knyga pasakojanti apie detektyvą Konį Šiobergą ir policininkę Petra Vestam. Nieko nelaukdamas pasakysiu, kad knyga man pasirodė žymiai įdomesnė nei pirmasis romanas, o rašytojos progresas yra matomas tiesiog plika akimi.

Šioje knygoje tiriamos dvi atskiros bylos. Tai tarp Švedijos ir Suomijos krantų kursuojančiame kelte rastos pasmaugtos paauglės byla, ir parke atsitiktinai rastos nužudytos motinos byla. Vieną iš jų, kaip jau supratote, tiria detektyvas Konis Šiobergas, na o kitą – Petra Vestam. Tačiau dėmesio centre čia yra ne tiek žmogžudystės, kiek rašytojos noras atkreipti skaitytojo dėmesį į gan aktualias šių dienų problemas. Rašytojos gebėjimas neįkyrint skaitytojui pristatyti šių dienų negandas yra tas dalykas, kuris yra išties vertas pagyrų. Rašytoja atkreipia dėmesį į tokias aktualijas, kaip prievarta šeimoje, netinkamas vaikų auklėjimas, seksualinis išnaudojimas, pedofilija, seksualinis priekabiavimas darbe, kibernetinės atakos ir t. t. Ji priverčia skaitytoją pasijusti nepatogiai, susigėsti, priverčia atmerkti akis ir susimąstyti apie tai, kas yra negerai šių dienų pasaulyje ir ką reikėtų daryti, kad tai galėtume pakeisti.

Romanas prasideda keistu prologu vykstančiu 1964 metais, kuriame vaizduojama vaiko prievartos scena, kuri kaip mes suprantame vėliau, yra dar viena neišsakyta ir giliai pasąmonėje užslėpta istorija. Vėliau seka scena, vaizduojanti girtuokliaujančią motiną, su kuria kartu geria ir rūko keturiolikos ir šešiolikos metų vaikai, o dar vėliau seka – namuose palikta ir užmiršta viena maža trijų metų mergaitė.

Be šių dalykų knygoje mes atrandame ir kitų istorijų, kurios seka nuo pirmosios knygos. Jos tarsi priverčia skaitytoją neskaičiusį pirmosios knygos pagalvoti apie serijos ištakas ir jų perskaitymą. Petrai Vestman kažkas nuolat skambinėdavo, o kai ji atsiliepdavo, tylėdavo. Greičiausiai tai buvo antrasis vyras, kuris dalyvavo ją išprievartaujant, ir kuris viską filmavo. Tai kėlė Petrai nerimą, mat skambintojas norėjo ją įbauginti ir nubausti. Taip pat romane mes susiduriame su Šiobergą vis dar kankinančiais įkyriais sapnais, kuriuose vaizduojama moteris šioje knygoje jau įgavo pavidalą. Taigi kaip jau supratote, šiuo romanu rašytoja ne tik pratęsia ankstesnės knygos istorijas, bet ir papildo vaikėjus naujomis detalėmis, taip padarydama juos dar tikroviškesniais ir realistiškesniais. Mes sužinome, kad Šiobergas yra pedantas – jei stalas būdavo nuklotas popieriais ir segtuvais, jis negalėdavo dirbti. Vestam mėgsta treniruotis bėgiodama parke ir pan. Vienintelis dalykas mane kiek sunervinęs buvo tas, kad rašytoja labai jau stereotipiškai pavaizdavo romano personažus vyrūs. Jei Šiobergas pirmoje knygoje buvo pavaizduotas, kaip laimingai vedęs vyras, turintis penkis vaikus, tai čia jis pavaizduotas kaip neištikimas žmogus, negalintis suvaldyti savo geismų. Rašytoja tarsi pasako – visi vyrai kiaulės. Susidaro toks jausmas, kad Gerhardsen veikėjai čia yra sąmoningai atrinkti iš skirtingų visuomenės sluoksnių, taip norint parodyti, būtent, tos visuomenės elementų gausą ir įvairovę. Čia yra ir girtuoklių tėvų, ir mušeikų tėvų, ir pedofilų, ir neištikimų vyrų, ir apleistų vaikų, ir „sunkių“ paauglių, ir t. t.

Kalbant apie policijos tyrimą, tai jis man pasirodė daug profesionalesnis nei pirmojoje knygoje, nors viską galima nesunkiai įminti paprasčiausios logikos dėka. Tiesa, pats finalas man pasirodė keik per daug painus, tad, turiu prisipažinti, nevisiškai jį supratau. Romano aktualumas pribloškia, nepaisant to kad jį parašiusi autorė gyvena kitoje Baltijos jūros pusėje. Knygos pasakojimas sumanus, veikėjai įdomūs, pabaiga nenuspėjama. Ko dar galima norėti iš detektyvo? Karina Gerhardsen neleidžia skaitytojui likti apatiškam, ji parodo, kas yra negerai šiandieninėje visuomenėje, tačiau problemos sprendimo nepateikia, palikdama tai padaryti pačiam skaitytojui.

Jau netrukus turi išeiti trečioji rašytojos knyga, kuri vadinsis „Mirties lopšinė“.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

Komentarų nėra