2018 m. sausio 19 d.

„Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės“ ~ John Curran

„Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės“ (John Curran, 2017 m.). Knygos įvertinimas: 2/5.

Agatha Christie (1890-1976) po mirties tapo garsiausia detektyvų rašytoja pasaulyje. 2004 m. rastas neįtikėtinas jos palikimas – septyniasdešimt trys užrašų knygelės, prikeverzotos beveik neįskaitomai. Jose surašyta įvairių pastabų, sudaryti sąrašai ir planai daugybei būsimų kūrinių.

Neįkainojamas radinys atskleidžia didžiausią Agathos Christie paslaptį – kaip iš jos pieštuku primargintų užrašų gimė visame pasaulyje pripažinimo sulaukę detektyvai. Įvairūs siužetai, alternatyvios pabaigos, išbrauktos ir kelis kartus pakeistos scenos – tai sudomins visus, perskaičiusius bent vieną Agathos Christie knygą ar mačiusius kurį nors pagal jos kūrinį pastatytą filmą.

Šioje knygoje Johnas Curranas nagrinėja daugybę ištraukų iš užrašų knygelių, taip pat pateikia du jose rastus ir kitur nepublikuotus Erkiulio Puaro apsakymus.
Anglų rašytoja Agata Kristi yra bene viena žinomiausių detektyvo „aukso“ amžiaus rašytojų, parašiusių virš septyniasdešimt detektyvinių romanų, o kur dar apsakymų rinkiniai, poemos, pjesės, autobiografijos ir pan. Labiausiai ji išgarsėjo sukūrusi tokius įsimintinus personažus, kaip Erkiulis Puaro, mis Marpl, Parkeris Peinas ir kt.

Ir štai dabar mes sulaukėme knygos, apžvelgiančios rašytojos kūrybos užkulisius. Knyga „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės“ yra biografinis kūrinys, parašytas visiems tikriems Agatos Kristi kūrybos fanams. Juk ir jį patį parašė toks pat gerbėjas, kuris kartą net atkeliavo iš paties Dublino į Kalgarį vien dėl Agatos Kristi pjesės, kuri čia buvo rodoma. Kadangi rašytojas Džonas Karanas (John Curran) buvo pažįstamas su rašytojos giminaičiais, nenuostabu, kad gavo priėjimą prie kai kurių didžiosios meistrės užrašų.

Na o viskas prasidėjo nuo to, kad 2005 metais Metjus Pričardas (Mathew Prichard, Kristi anūkas) savaitgaliui pasikvietė rašytoją Džoną Karaną į Grinvėjų, kad šis pamatytų kaip jis atrodo prieš prasidedant plataus mąsto „National Trust“ renovacijos darbams, skirtiems atkurti jo šlovingam praeities pavidalui. Na o čia, viename iš kambarių, rašytojas senoje dėžėje atrado septyniasdešimt tris rašytojos Agatos Kristi užrašų knygeles. Jas permetęs akimis Džonas sužinojo ne tik tai, jog iš pradžių „Mirtis ant Nilo“ turėjo būti mis Marpl istorija, kūrinyje „Dešimt negriukų“ detektyve turėjo dalyvauti daugiau nei dešimt veikėjų, bet ir sužinojo rašytojos užmačias dėl „Paskui ateina mirtis“ pabaigos... ir kaip ji žaidė su „Kreivo nameliūkščio“ sprendimais. Šios knygelės taip užvaldė Džoną, kad jis beveik dvidešimt keturias valandas praleisdavo užburiančiame kambaryje laiptų viršuje nagrinėdamas begalės detektyvinių siužetų vingrybių.

Kai 2006-aisiais Karanas kreipėsi į Metjų dėl galimybės išleisti knygą apie jos senelės užrašų knygeles, šis dėl savo įprasto dosnumo iškart sutiko. Taigi taip ir gimė ši knyga, kurioje taip pat spausdinami ir du, niekur kitur nepublikuoti Erkiulio Puaro apsakymai.

Rašytojas savo naujai parašytoje knygoje mums ne tik primins pirmosios Agatos Kristi knygos parašymo aplinkybes, bet ir pažvelgs į patį žymųjį seklį Erkiulį Puaro kiek detaliau. Juk tuo metu detektyvų personažams buvo privaloma turėti kokį nors charakteringą bruožą arba dar geriau – ne vieną, o kelis, tad stebėtis tuo, kad pirmojo romano veikėju tapo „užsienietis“ belgas, turbūt, nereikėtų. Juk to meto tyrėjai buvo ne ką mažiau išskirtiniai. Holmsas turėjo savo smuiką, kokainą, ir pypkę; Tėvas Braunas turėjo skėtį ir mokėjo kurti išsiblaškėlio įspūdį; lordas Pyteris Vimzis – monoklį, kamerdinerį ir antikvarinių knygų kolekciją. Na o Puaro buvo sukurtas kaip belgas su ūsiukais, pilkomis ląstelėmis, perdėta tuštybe ir pedantiškumo manija.

Vos pasirodžius pirmajam romanui, buvo aišku, kad vienas iš Kristi talentų yra sugebėjimas parašyti lengvai skaitomą tekstą. Paprastai tariant, tai toks tekstas, kurį žmogus pradeda skaityti nuo puslapio viršaus ir be vargo pasiekia apačią bei sugeba šį veiksmą pakartoti du šimtus kartų – tokia yra kiekviena jos knyga. Kristi proza, kuri išties yra išskirtinė, plaukia lengvai, jos personažai įtikinami ir skirtingi, o dauguma knygų išdėstyta dialogais. Nors aš pats ir nesu didelis Agatos Kristi knygų gerbėjas, gal netgi atvirkščiai, tačiau vertinu rašytoją už jos paprastumą, ir tai kaip ji nesistengia prigrūsti savo knygų ištęstais klausimais ir atsakymais, smulkmeniškais moksliniais paaiškinimais ir teksto gausa. Kristi intrigos galia ir neįtikėtinai lengvai skaitomas tekstas yra ta kombinacija, kuriai per penkiasdešimt metų nesugebėjo prilygti daugiau niekas. Jau ko vertas tas faktas, kad jos knygų perduota begalės, pagal jas statomi filmai, serialai, spektakliai, radijo pastatymai, o dabar jos pasirodo ir elektroniniu formatu.

Kiekvieną mėnesį perskaitant po vieną Kristi kūrinį, jos knygų Jums užtektų beveik septyneriems metams. O Agatos Kristi ekranizacijų užtektų dvejiems metams, jei kas mėnesį žiūrėtumėte vis kitą. Taigi, Kristi darbai peržengė visas geografines, kultūrines, rasines, amžiaus ir lyties ribas.

Rašytojas knygoje taip pat nagrinės ir pateiks skaitytojui kai kurių Kristi užrašų knygelių turinį, kaip rašytoja planavo savo istorijas, ir kokia forma ir su kokiais pakeitimais jos galiausiai buvo išleistos. Agatos užrašų knygelės, tai daugumos jos parašytų detektyvinių kūrinių eskizai, juodraščiai ir apmatai, kuriose buvo keverzojamos idėjos arba šaunančios į galvą pastabos.

Džonas Karanas šioje knygoje kalba apie jų seką, rašymo ypatybes, turinį, ar parašymo aplinkybes. Turiu pritarti rašytojui, kad tikriems Agatos Kristi fanams, tai yra brangesnis turtas nei paveldėtos brangenybės, ar laimėtas loterijos bilietas. Beje, rašytojas savo knygoje kalba ir apie „įžymiąją“ Agatos Kristi rašysena. Kaip jis rašo, pačiu produktyviausi laikotarpiu Kristi rašysena buvo pati neįskaitomiausia. Tokia keverzojimo priežastis yra ta, kad produktyviausiais metais išradingame prote knibždėte knibždėjo knygų ir apsakymų idėjų, tad kūrėja turėjo jas kuo greičiau užrašyti.

Kalbant apie dar niekur nespausdintus Erkiulio Puaro apsakymus, tai jie yra visai neblogi, nors pirmasis man pasirodė kiek neišbaigtas. Jis vadinasi „Cerberio pagrobimas“ ir turėjo būti dvyliktasis Puaro žygdarbis rinkinyje „Herkulio žygdarbiai“. Visgi apsakymas taip ir nebuvo išleistas dėl tuometinės politinės situacijos ir pernelyg akivaizdaus Adolfo Hitlerio paveikslo jame. Antrasis apsakymas vadinasi „Atsitikimas su šuns kamuoliuku“ ir niekad nebuvo pasiūlytas išleisti, nes 1935-1936 metais virto romanu „Nebylus liudytojas“.

Apibendrindamas pasakysiu, kad knyga „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės“ yra kiekvieno rašytojos Agatos Kristi gerbėjo svajonė, bet taip pat turėtų patikti ir tikriems (labai, labai, labai, labai, labai tikriems) detektyvo žanro mėgėjams. Perskaičius kūrinį paaiškėja, kad iš pažiūros plonose ir mažai išliekamosios vertės turinčiose knygelėse yra įdėta tiek pat daug darbo, kaip ir rimtuose ir sudėtinguose kūriniuose. Tiesiog nuostabu!

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2018 m. sausio 15 d.

„Didžiausia iš visų“ ~ Malin Persson Giolito

„Didžiausia iš visų“ (Malin Persson Giolito, 2017 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Didžiausi turtuoliai retai susiduria su gyvenimo sunkumus kenčiančiais žmonėmis, bet Jušholmo gimnazijoje tai nutiko. Penki paaugliai ir gera linkintis mokytojas. Jų bendravimas baigiasi katastrofa. Po devynių mėnesių aštuoniolikmetė Marija stoja prieš teismą.

„Nežinau, kaip pajėgsiu viso to klausytis, tačiau nekreipti dėmesio būtų pavojinga. Nes tada girdžiu garsus. Garsą, kai jie įėjo į klasę ir nutempė mane, garsą, kai Sebastiano galva trinktelėjo į grindis, tarsi būtų tuščia. Vos tik atsipalaiduoju, garsas sugrįžta ir aidi manyje. Aš suleidžiu nagus sau į delnus ir stengiuosi iš ten ištrūkti, bet tai nepadeda. Negaliu to atsikratyti. Mano smegenys parvelka mane atgal į tą prakeiktą klasę.“
Pirma teismo proceso savaitė prasidėjo nuo Majos Norberg pasirodymo teisme. Tai vyko didžiausioje Švedijos posėdžių salėje. Čia buvo teisėjai įsitaisę ant tamsių raudonmedžio krėslų su aukštomis, aksomu aptrauktomis atkaltėmis. Čia buvo ir vyriausiasis teisėjas, vadinamas teismo posėdžio pirmininku, kurio vietoje stovėjo aukštesnė kėdė nei kitų. Priešais jį ant stalo gulėjo plaktukas, oda aptraukta rankena. Prie kiekvienos vietos kyšojo po mikrofoną. Sienų plokštės, regis, ąžuolinės, buvo kelių šimtų metų senumo. Ant grindų tarp eilių buvo patiestas tamsiai raudonas kilimas ir pan. Tačiau žiūrovų akivaizdoje buvo visai ne tai. Ne. O mergina, prišaukusi pilnutėlę salę, dėl kurios ir susirinko visi.

Kas gi atsitiko? – paklausite Jūs. O atsakymas labai paprastas – žmogžudystė, ir net ne viena. Na bet atsukime viską atgal ir pažvelkime į tai iš šalies...

Turtingoje Stokholmo priemiesčio mokykloje įvyksta pražūtingas incidentas. Aštuoniolikmetė Maja Norberg kaltinama dalyvavusi susišaudyme, kurio metu žuvo jos vaikinas,  geriausia draugė ir kiti žmonės. Maja praleido devynis mėnesius sulaikymo centre, laukdama teismo. Kaip dar vakar populiari, talentinga mergina, viena iš geriausių mokyklos mokinių, šiandien tapo spaudos „žvaigžde“ – šaltakrauje žudike? Ką galėjo padaryti Maja, kad atsisėdo į kaltinamųjų suolą? Kas jos laukia ateityje ir nuo ko viskas prasidėjo? Tai bus tik dalis klausimų iškilsiančių Jums skaitant šią knygą. O knyga bus tikrai ne iš piršto laužta.

Visų pirma ją mums papasakos pati Maja, visų įvykių ir nutikimų liudininkė. Juk ne kiekvieną dieną mes turime galimybę išgirsti istoriją, istoriją kurioje pasakojama apie tai, kaip žmogus išėjo iš doros kelio ir pasuko kryptimi nepriimtina visuomenei. Merginos kalba bus labai vaizdinga, šiek tiek sarkastiška ir net labai šaltakraujiška. Mają ją pasakos labai atsainiai, tarsi jau būtų tai dariusi anksčiau, arba pasakotų ją žmogui, kuris jai visai nerūpi. Galbūt ji jau nuteisė save ir šia kalba tik bando save įtikinti? Tačiau kaip tai beskambėtų keistai – žmogus yra nekaltas tol, kol neįrodyta jo kaltė.

Čia Maja mums papasakos apie savo geriausią draugę Amandą, su kuria jos kartu darydavo makiažą, slankiodavo po parduotuves, ištisas valandas kalbėdavo, be pertraukos susirašinėdavo ir juokdavosi taip kaip merginos filmuose, kai viena guli ant pilvo draugės lovoje, o kita stovi šalia, vilkėdama per trumpus naktinukus ir laikydama plaukų šepetį vietoje mikrofono, žiopčioja pagal gerą dainą arba pamėgdžiodama kurią nors kvaišą iš mokyklos.

Apie Sebastianą, visą ko sumanytoją ir tai, kaip ji su juo susipažino. Tada jam buvo vos penkeri, bet visi buvo jį įsimylėję. Jo banguoti pusilgiai plaukai ant galvos vijosi garbanomis. Berniukas užduodavo rimtus trikdančius klausimus, būdavo išsiblaškęs ir amžinai nenustygdavo vietoje. Ji prisimins jų pirmą bučinį ir trylikos metų laikotarpį, po kurio jis vėl pastebėjo ją.

Apie turtingus tėvus ir tai, kaip tai paveikė juos. Apie jaunesneję sesutę, kurią ji labai myli ir tik meldžia Dievo, kad ji viso to nesuprastų ir kažkaip išvengtų.

Apie tas minutes, kada ji kraujuota buvo vežama į ligoninę, ir kaip ligoninės darbuotojai nurengė ją mūvėdami gumines pirštines, o nusiprausti leido tik po daugelio valandų. Apie advokatą Peterį Sanderį, žudikų ir prievartautojų gynėją ir t. t.

Iš tikrųjų romane bus daug, daug visko, tačiau didžiausias mano patarimas Jums būtų – klausykitės Majos pasakojimo įdėmiai, nes tai yra ta istorija, kuri greičiausiai bus panaudota prieš ją pačią.

Perskaitęs šį romaną aš dar ilgai galvojau, ką turėčiau ir ko neturėčiau pasakyti. Galiausiai nusprendžiau, kad neprivalai išvis nieko sakyti. Tiesiog tai yra istorija, kurią Jūs privalote perskaityti anksčiau nei Jūsų draugai. Juk jei jie tai padarys pirmiau – be jokios abejonės pasidalins jos įspūdžiais ir pabaiga, taip sugadindami Jums visą malonumą. Aš nebūsiu tas žmogus, todėl šioje vietoje tiesiog nutilsiu ir palauksiu kol Jūs patys perskaitysite ir pagirsite šį romaną.

Juk tai išties šaunus kūrinys apie gyvenimą ir mirtį, apie meilę ir neapykantą, apie žmonių priklausomybes, katastrofiškus kaltės padarinius ir teisingumą apskritai. Rekomenduoju ją kiekvienam skaitytojui, tačiau įspėju – dialogų knygoje beveik nėra, tad mėgstantys tradicinius detektyvus bus stipriai nuvilti.

Beje, jau ko vertas knygos pavadinimas lietuvių kalba, kuris tarsi klausia, o kas yra Maja? Didžiausia iš visų... apsimetėlė... žudikė... didvyrė... melagė... auka? Žinoma, tikroji knygos reikšmė paaiškėja tik knygos pabaigoje, o jos sukelti apmąstymai dar ilgai neduoda mums užsimiršti.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

2018 m. sausio 6 d.

„Sėjikas“ ~ Katrine Engberg

„Sėjikas“ (Katrine Engberg, 2017 m.). Knygos įvertinimas: 4/5.

Vieną ankstų rytą Kopenhagos senamiesčio name pensininkas Grėgersas Hermansenas, nešdamasis šiukšlių maišą, leidžiasi suklypusiais laiptais. Žemesnio aukšto kaimynių buto durys praviros. Grėgersui kyla įtarimų, todėl nusprendžia diskretiškai įsitikinti, ar viskas gerai. Tačiau, šlepetės nosimi atsargiai stumtelėjęs duris, netenka pusiausvyros ir krenta ant buto grindų. Atsipeikėjęs pajunta, kad guli ant kruvino mirusios jaunos moters kūno.

Taip prasideda namo gyventojų ir žmogžudystės tyrėjų Jepės Kiornerio ir jo kolegės Anetės Verner košmaras. Negana to, paaiškėjus, kad žudikas ant aukos veido išpjaustė ornamentą, nužudytosios buto nuomotoja ir kaimynė Estera de Laurenti prisipažįsta rašanti detektyvinį romaną, kuriame lygiai taip pat savo bute antrame aukšte nužudoma jauna moteris. Tačiau Esteros de Laurenti romanas dar nebaigtas, kaip nebaigta ir jaunos moters nužudymo byla.
Taikiame Kopenhagos daugiabutyje randamas subjaurotas jaunos merginos, Julijos Stėner, lavonas. Tyrimas pavedamas detektyvams Jepėi Kiorneriui ir Anetei Verner. Netrukus nustatomas ryšys tarp aukos Julijos ir pagyvenusio amžiaus moters, nuomojančios butus pastate. Moters vardas yra Estera de Laurenti, ir, atrodo, ji aprašė visą žmogžudystę tiesiogine to žodžio prasme...

Taigi kaip jau supratote iš mano trumpo knygos aprašymo, kūrinys bus tikrai nekasdieniškas ir net labai netradicinis. Žodis „netradicinis“ čia tinka labiausiai, juk šis romanas bus išties nepanašus į kitus Jūsų skaitytus Skandinaviškus detektyvus. Čia viskas bus tiesiog kitaip.

Visų pirma tai knygos tyrėjai. Jepė Kiorneris ir jo kolegė Anetė Verner. Anetė buvo aukšta, plačiapetė, jos šviesūs plaukai buvo surišti į arklio uodegą, o oda atrodė iškamuota ilgalaikio intensyvaus naudojimosi soliariumu. Jepė tuo metu buvo lieknas, į akis krentančio geltonumo plaukais, galbūt net būtų simpatiškas, jei ne tas jo gelsvas blyškumas. Aštuoneri darbo poroje metai nugludino gluminančiai mažai kampų. Nepaisant to, kad viršininkai sudarydavo atgarsį sukėlusių bylų tyrėjų komandas, paprastai jie atsidurdavo toje pačioje, ir buvo ne itin patenkinti. Jis manė, kad ji veikia kaip buldozeris, o Anetė laikė jį trapiu ir snobišku. Gerosiomis dienomis: jiedu kapodavosi kaip sena sutuoktinių pora, o prastomis jie norėdavo pasiųsti vienas kitą kuo toliau į šalį. Tačiau knygoje žavi ne tik jų nedarni komanda ar galimybė pažvelgti į jų darbo užkulisius, bet ir galimybė atmetus policininkų uniformas pažvelgti į žmones, esančius tokius pat, kaip ir mes visi. Juk jie irgi kenčia vienatvę, išgyvena skyrybas, prastai maitinasi ar mažai poilsiauja.

Kalbant apie veikėjus, tai įdomūs yra ne tik pagrindiniai tyrėjai, bet ir pati nužudytoji ar kiti personažai. Auka buvo jauna moteris, dvidešimt su trupučiu. Ji patyrė žiaurų smurtą, jos kūnas buvo išvedžiotas keliomis giliomis pjautinėmis žaizdomis, o galva sužalota smūgiu sunkiu daiktu. Nepaisant to, žudikas taip pat išraižė aukos veidą po šios mirties. Na bet įdomiausia yra tai, kad pagal draugų tvirtinimus, Julijos gyvenime buvo pasirodęs naujas vyriškis, žmogus, apie kurį mažai kas žinojo, tačiau kuris buvo stipriai sujaudinęs merginą. Be policininkų ir aukos Julijos, čia taip pat bus butų nuomotoja Estera de Laurenti, kambariokė Karolinė Boutrup, dainavimo mokytojas Kristoferis Graugordas, aukos tėvai Kristianas ir Ula Stėneriai ir kiti veikėjai.

Knygoje kalbama apie kiekviename iš mūsų glūdinčius instinktus skaudinti, instinktus, kuriuos daugelis iš mūsų suprantame net ir nepasiduodami jiems. Tačiau romane kalbama būtent apie norą sužeisti, kurio Julijos žudikas nesuprato ir nesukontroliavo. Tai užveda skaitytoją nemažiau nei policijos tyrimas ir jo eiga.

Pats skaitytojas yra sudomintas ne tiek tų ateinančių kelių dienų, kurios policininkams bus sunkios (juk kai tik žurnalistai sužinos apie išniekintą merginos veidą, įsisiūbuos visa Kopenhaga. Antraštės rėks: „Jauna mergina nužudyta, išniekinta ir subjaurota. Nusikaltėlis laisvėje“), kiek noro išsiaiškinti tiesą.

Rašytoja tą tiesą dėsto labai lėtai, detaliai ir smulkmeniškai, vietomis netgi pateikdama viską knygos knygoje forma. Tas tikrai nebūdinga Skandinaviškiems detektyvams, tačiau skaityti netrukdo, o tik dar labiau stiprina įspūdį, kad skaitote išties rimtą ir netradicinį kūrinį.

Jau ko verta pati idėja, kad rašytojas kurdamas detektyvinį romaną savo knygos personažu padaro gyvą žmogų, o šis netrukus nužudomas būdu, aprašytu kūrinyje. Ar tokiu atveju nereikėtų paties rašytojo laikyti nusikaltimo bendrininku, o gal jis tik nekalta auka? Pasvarstykite apie tai, ir jei liksite sudominti iškilusia dilema, būtinai pasiimkite skaityti romaną „Sėjikas“.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.